Pokalbis su cirko menininku Jason Dupree – „mes galime daryti, kaip tik norime“

Pokalbis su cirko menininku Jason Dupree – „mes galime daryti, kaip tik norime“


Su šiuolaikinio cirko menininku Jason Dupree susitikome Kanta Company bei jo paties rezidencijos metu Cirko Sapiens centre, Kaune. Kol mudu kalbėjomės, Kanta repetavo spektaklį „107 ways to deal with pressure“ – gaila, kad tekstas savyje netalpina garso, nes visas pokalbis būtų praturtintas ir nuspalvintas muzika, grojusia jų bendrame kūrybos procese.

 

Jasonai, kaip visa tai prasidėjo, Tavo kelionė į šiuolaikinį cirką? Ir kokiame jos taške esi šiuo metu?

 

Kai buvau vaikas, neturėjau jokio ryšio su menu, vienintelis dalykas, kurį mačiau kartą per metus, buvo pantomima. Tik tiek. Vis labiau ir labiau įsitraukiant į meno lauką, ypač tuos pirmuosius dvejus metus (nuo 22-23-iųjų metų) buvau tiesiog priblokštas, nes nesuvokiau, kodėl ligi šiolei negalėjau to turėti, viskas atrodė nuostabu. Bet to tiesiog nebuvo greta.

Man buvo 21-22-eji metai, kai pirmą kartą patyriau cirką: keliaudamas Austrijoje, dar vis dirbdamas elektriku, bet nesimėgaudamas tuo, ką darau. Ir ten bekeliaudamas po miškus sutikau cirko atlikėją, jis turėjo milžinišką furgoną bet nakvojo mažoje palapinėje. Buvo smalsu, tad pasiteiravau, kodėl jis nemiega jame – ir jis atidaro to furgono duris, o ten kupina įvairiausios įrangos cirkui: kėglių žongliravimui, lazdų žongliravimui ugnimi, šokinėjimo kojūkų ir visko, apie ką tik galėtum pagalvot! Praleidom drauge tik vieną naktį, jis man parodė nedidelį pasirodymą ir mes išsiskyrėm. Išsiskyrėm, bet po metų jau keliavau Tasmanijoje, ir žinojau, kad jis ten gyvena. Būtent ten jis ir pasiėmė mane kartu į savo cirko treniruočių erdvę, pasidalino savo kelione į cirką. Pasirodo, jam buvo 30 metų, kai jis pradėjo šią veiklą, o man tuo metu buvo 22-23-eji metai, tad pagalvojau sau, kad norint prisijungti, dar turiu vilties ir šansų. Taigi, po tų dviejų metų kelionių grįžau namo į Didžiąją Britaniją ir susiradau Londone erdvę treniravimuisi, The National Centre for Circus Art, kurioje pradėjau pirmuosius tris mėnesius treniruočių. Tuo metu taip galvojau. Nes tie trys mėnesiai vėliau išaugo į cirko magistro studijas.

Mano disciplinos buvo kiniškas stulpas ir šiek tiek porinės akrobatikos  („hand to hand“). O dabar režisuoju, nes patyriau didelę traumą netrukus po atėjimo į cirko lauką. Manau, kad dėl to, jog prisijungiau vėlai, mano kūnas nebuvo pasiruošęs tiek atlaikyti. O buvau labai viskuo užsidegęs, mano galva mane ragino: „bėk, bėk, bėk“, o kūnas, neatlaikęs, palūžo. Bet jau buvau atradęs cirko bendruomenę – pačius gražiausius žmones – tad ėmiau galvoti apie būdus, kaip likti jos dalimi. Su tuo atėjo viskas: apšvietimas, garsas, režisavimas – kai bandžiau griebtis visko, kad tik pasilikčiau su sutiktais žmonėmis. Pavyko, likau cirko lauke ir šiuo metu esu cirko režisierius, galbūt kūrėjas, galbūt orkestrantas. Taip pat esu muzikantas, kuriu garso instaliacijas – turiu daugybę rankų.

 

Papasakok daugiau apie jūsų procesą su Kanta Company, Tu režisuoji/padedi jiems su jų naujuoju darbu, ir ar šie nauji pastebėjimai keičia paties pasirodymo prasmes, ar tik spektaklio techniškumą, vizualumą?

 

Žodis „režisavimas“ šiuo atžvilgiu yra keistas, nes mes, cirko atlikėjai, jį pavogėme iš teatro. Šiose erdvėse jis netinkamas, kai čia didžiąją dalį kūrybos proceso sudaro neobjektyvus bendradarbiavimas. Tai netgi kai „režisuoju“ savo pasirodymus, tai labiausiai yra apie tai, jog aš esu žmogus, atsakingas už erdvę. Bet ne apie krypties pasirodymui nurodymą ar išrinkimą. Ir, pavyzdžiui,  šioje erdvėje, su Kanta žmonėmis, tai ne mano pasirodymas, ne mano idėjos ir aš esu čia tik tam, kad padėčiau sukurti veiksmingą kūrybinę erdvę, kurioje visi jaučiasi saugūs, be baimės kurti ir išbandyti.

Bei, manau, kad šis pasirodymas yra labai ypatingas atvejis. Nes jie jo pirmąją versiją sukūrė kurį laiką dirbdami su kitu režisieriumi, ir gal dėl to, nes jie yra jauna kompanija, o gal nes nežinojo, ko tiksliai nori, nuėjo keliu, kuriuo nebūtinai norėjo eiti. Ir tai, ką jie sukūrė, nebuvo Kanta. Taigi dabar jų kuriamas pasirodymas iš dalies yra visiškas pradžios taškas. Tas pirmąsias savaites darbo kartu, vietoj kūrybinio proceso, aš jiems padėjau susikristalizuoti, kas yra Kanta, kas yra jų kompanija, ko jie nori, ir kodėl apskritai jie kuria. Galėtum būti suvalgytas gyvas, jei neturėtum stipraus troškimo pasakyti to, ką kuri, pasauliui – jiems reikėjo suprasti, kas jie iš tikrųjų yra. Praleidom maždaug savaitę dirbdami prie to ir visas šis procesas atsipirko su kaupu. Antrąją savaitę ėmėme kurti ir viskas pamažu ėmė atrodyti: „O! Kanta Company kuria spektaklį, tai yra Kanta!”. Tai buvo nepaprastai gražu, esu labai laimingas, galėdamas būti šio proceso dalimi ir matyti evoliuciją. 

 

O kokie yra kiti pagrindiniai dalykai prie kurių dirbi šiuo metu?

 

Magistro studijų metu (tai buvo cirko magistras, bet iš teatro dramaturgijos pusės) į studijas atėjau kaip režisierius, nors kursas buvo skirtas atlikėjams, tad turėjau daugybę man duodamos medžiagos adaptuoti sau. Daug laiko praleidau galvodamas apie tai, ką ten veikiu. Iš to ir atradau didelį malonumą įsileisti į savo kūrybinius procesus pašalinius dalykus, atrodo, nesusijusius su cirku, ir visgi, nenutolstančius nuo jo. Iš pat pradžių labai daug grodavau, dar anksčiau dirbau elektriku, bet buvau tai palikęs savo kūrybos paribyje, nes maniau, jog to negalėčiau panaudoti šiose erdvėse. Ir tik magistro studijos man leido pažvelgti į savo istoriją, į savas patirtis ir įsileisti tai į naujus kūrybinius procesus. Ir pradėjau kurti garso instaliacijas, panaudojant tiek muzikinį įdirbį, tiek elektriko darbo patirtį, dar įpinant į tai ir dramaturgijos žinias, kurias išmokau iš cirko. Viena tokių instaliacijų iš esmės yra angliškas baras („pub“), kuris aptarnauja muzika ir prisilietimai ją kuria. Jei klaustumėt, manęs, kas tai? Atsakyčiau, kad tai mano cirkas, nes aš nebūčiau menininkas be savo patirties cirke. Cirkas yra viskas, ką dariau besitreniruodamas, bestudijuodamas. Tai mano cirkas, tai tiesiog nėra tai, ką jūs suprantat kaip cirką. Kuriu tai su savo dvyniu broliu Jungtinėje Karalystėje, su šiuo projektu daug gastroliuojam. Ir šis kūrinys toks smagus, toks kvailas ir toks absurdiškas – daug kas, ką kuriu cirke yra konceptualu ir tai tas „Tikrasis menas“ – o čia taip kvaila! Kvaila, bet tuo pat metu taip gražu ir genialu, nes suburia visiškai kitokią auditoriją, priartina prie kūrybos ir atlikimo meno.

Taip pat, dirbu su savo žmona Alise (Bokaldere) prie šokio pasirodymo. Ji atlieka jame tokį gražų meditacinį sukimosi šokį ir šįkart aš ir vėl grįžtu prie savo elektriko žinių ir kuriu scenografiją, kurioje viskas ant scenos ima suktis drauge su ja. Pasirodo, labai prasminga buvo verčiau sujungti, nei atskirti, savo senas patirtis ir žinias su naujomis.

 

O ar dirbi su tyrimais, mažesniais projektais?

 

Pastaruoju metu atlieku tyrimą apie skaitmenines erdves, apie cirką jose. Per karantiną negalėjome pasirodyti gyvai, tad šiandien, tam pasibaigus, daugybė mano draugų, daugybė atlikėjų apskritai atsitraukė nuo technologijų sakydami, kad jie nori būti arba ant scenos, arba nepasirodyti išvis. Pagalvojau, kad kuo gi galėtų būti žalinga pažvelgti į šią erdvę? Ir atradau labai gražių aspektų kūrime darbų, kurie yra daug labiau prieinami, nei rodomi teatro erdvėse. Nes cirkas per savo istoriją, kai jis buvo paremtas gastroliuojančiomis cirko palapinėmis, kurdavo labai prieinamas erdves, įvairių klasių žmonės galėdavo pamatyti pasirodymus. Bet tik kai jis tapo šiuolaikiniu, iškart įžengė į teatro erdves, taip susiaurindamas savo auditoriją, panaikindamas buvusią įvairovę. Ir tai ir yra tai, ką atrandu: kad skaitmeninės erdvės vėl atveria cirką platesnėms auditorijoms. Net mano tėtis jau yra matęs kai kuriuos mano kūrinius internete, nors dar vis nėra matęs to, ką atlieku gyvai – jis niekada neina į teatrą.

 

Kalbėjai apie savo senų patirčių, tokių kaip buvimo elektriku, jungtį su tuo, ką kuri šiandien, o ar yra kokių nors kitų didelių įtakų, temų, kuriomis mėgsti kurti?

 

Pagrindinės temos, kai kuriu darbus, turbūt dėl to leidimo elektriko patirčiai sugrįžti, yra drauge sugrįžusi mano praeitis, mano istorija. Skaičiau daug LGBT, daug juodaodžių istorijos, bet niekada nepažvelgiau į savo istoriją, tai darbininkų klasės, žemų pajamų šeimų istorija. Nebuvau pažvelgęs ir į kaip tai paveikė tai, kad neatsidūriau meno lauke ligi 24-ųjų gyvenimo metų. Taigi atvėriau kelią šioms istorijoms. Kuriu daug darbų, susijusių su darbininkų klasės bendruomenėmis Didžiojoje Britanijoje, bandydamas kurti prieinamus kūrinius žmonėms kaip jie, žmonėms kaip aš praeityje. Tokia mano pagrindinė užduotis. Tai gana savanaudiška, bet gal apie tai ir yra menas? Savanaudiška ir tuo pat metu altruistiška, kai renkiesi kurti apie tai, kuo degi ir išplėsti tai ligi bendruomenių, kurias nori pasiekti, joms tai atiduodamas.

 

Sakyki, kas tau yra svarbiausia kūrybiniame procese būnant „išorine akimi“?

 

Kalbant apie buvimą išorine akimi, mano pagrindinis tikslas, nes temos ateina iš kompanijų, su kuriomis dirbu, yra psichologinė gerovė ir menininkų kūnų ir jausmų tvarumas. Tai kyla iš to, jog žinau, kaip sunku menininkams šiose erdvėse išsaugoti save – ėjau per tai pats, sužalodamas save, įeidamas į labai prastas aplinkas, kuriuose atlikėjai ne tik kad nesielgdavo teisingai su kitais, bet ir su savimi. O juk repeticijos turėtų tapti gražiausiomis vietomis! Dažnai treniravimasis fiziškai, emociškai, gali būti žalingas, jei nėra sukuriama saugi erdvė – kenkianti tau pačiam, projektui, kūrybai. Tai temos, kurias mėgstu iškelti. Man svarbu, kad vieta, kurioje dirbame, būtų saugi, iš kurios kiekvienas žmogus jaustųsi galintis išeiti penkioms ar daugiau minutėms, kad nesijaustų esą joje užstrigę.

 

Einant į pokalbio pabaigą, užduosiu dar vieną bendresnį klausimą: kas tokio yra cirke, kas Tau jį paverčia vertu jame pasilikti? 

 

Ši meno forma graži, man ji labai patinka, gal dėl to, nes visada buvau glaudžiai susijęs su sportu, tai ši fiziškumo idėja manyje nuolat buvo gaji. Bet žmonės, kita vertus, yra tai, kas mane čia laikė anksčiau ir ligi šiandienos tai yra tai, kas priverčia mane čia pasilikti. Cirko žmonės labai linksmi, labai priimantys, labai šilti, daug kvailiojantys, malonūs ir keisti. Jie – visi smagiausi dalykai.

Taip pat, cirke yra daugybė disciplinų, taigi kas tik tau patinka, ar tai aukštis, ar mėgimas laikyti daiktus rankose, ar t.t. – cirkas suteikia daugybę būdų saviraiškai. O jei kažko, ko norėtųsi, čia nėra, gali paprasčiausiai tai susikurti, atrasti. Su tuo viskuo, ką žmonės daro, yra daugybė kelių, kaip tai galėtų būti klasifikuojama cirku, tereikia tai atlikti ir su tuo atlikimu  stumti žmogiškus įgūdžius kokia tik nori kryptimi.

O naujieji cirko žmonės turi gana radikalų, pankišką požiūrį į jį, atsisakydami idėjos apie vieną žmogų, kuris yra lyderis, kuris „žino“ dalykus. Ne, mes galime daryti, kaip tik norime. Ir daug cirko menininkų yra savo kūrinių autoriai, jie nedirba po choreografų ranka, jie nedirba po režisierių ranka, taigi čia nebelieka šių hierarchinių struktūrų. Nes manau, kad tai ir yra tai, kas maitina teatrą lėtai kintančia idėja, koks privalo būti teatras, koks privalo būti šokis. Nes cirkas, to neturėdamas, nuolat kinta, nuolat tobulėja.

 

Tavo nuomone, koks yra meno, šiuo atveju cirko, vaidmuo šioje nuolat kintančioje, pilnoje iššūkių realybėje? Ar drauge su ja nuolat kinta ir vaidmuo?

 

Tai sunkus klausimas... Atsakant į antrąją klausimo dalį, ar vaidmuo kinta, manau, kad taip. Manau, kad menas yra nesąmoningai veikiamas pasaulio, ir šiandien vyraujančio daug tvaresnio požiūrio į jį. Vienas to pavyzdys būtų apie tai, jog cirkas yra paremtas gastrolėmis ir tarptautiškumu. Tai galvojant apie tvarų pasirodymą, bet turint skristi lėktuvu, kad jį parodytum, susikuria disonansas. Taigi, didele dalimi tvarumo idėja ateina per galvojimą ne apie temas, bet apie struktūras.

Bet kalbant apie patį vaidmenį... Mano mintys apie tai yra gana kontraversiškos, esu turėjęs daugybę ginčų su žmonėmis. Nes manau, kad menas yra nenaudingas, bet ir turi toks likti. Menas neturėtų laikyti ant savo pečių tikslo pakeisti pasaulį, o turėtų ateiti iš stipraus noro kažką pasakyti. Ir tik po to tai gali būti panaudota tam, dėl šio pirminio atėjimo į pasaulį, dėl tapimo iš neapčiuopiamo į apčiuopiamą. Bet jis neturėtų būti kuriamas, kad pagerintų pasaulį. Nemanau, kad didieji meno kūriniai buvo sukurti tam, kad tokiais taptų, ar kad nuveiktų ką nors nuostabaus – jie buvo sukurti todėl, nes kažkam labai reikėjo tai pasakyti. Tai kontraversiška, nes žmonės prieštarauja, sakydami, kad menas nėra bevertis, kad menas gali pakeisti pasaulį. Jiems atsakau, kad gali, bet jis neturėtų to siekti (juokiasi). Nenorėčiau, jog tai būtų vienintelis dalykas, laikantis pasaulį kartu.

Man tai patinka, patinka, kad menui yra leidžiama būti nenaudingam, nes kam daugiau  šiame pasaulyje šiuo metu yra leidžiama būti tik dėl to, jog būtų? Viskas turi turėti funkciją, viskas turi judėti kažko link. Tai per daug sunku, kai viskas turi būti gera, naudinga. Ir man patinka menas, kuris yra nenaudingas – tai mano mėgstamiausias menas.



Kalbino Ugnė Kulbokaitė

 

Cirko centro projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Data: 2022-11-14 10:18:42

Autorius: Ugnė Kulbokaitė

Spektakliai

Socialiniai tinklai

Rekvizitai

Teatronas
Įm. k. 302430039

Sąsk. nr. Paysera

LT61 3500 0100 0755 7757