Praėjusių metų lapkričio pabaigoje įvyko pokalbis su meniniu kolektyvu „Art for Rainy Days” (liet. Menas lietingoms dienoms), kurie besibaigiant 2025 metų rudeniui Vilniuje pristatė šiuolaikinio cirko pasirodymą „How a Spiral Works” (liet. Kaip veikia spiralė). Pasirodymo turą ir kūrybinę kelionę aptarėme su šiuolaikinio šokio choreografe ir šokėja Alise Bokaldere, cirko artiste Izabele Kuzelyte ir dramaturgu bei choreografu Jasonu Dupree.
Kalbina Viktorija Roževič
Su jumis virtualiai susitinkame apžvelgti kokį kelią nuėjo jūsų performansas „How a Spiral Works”. Lapkričio viduryje pristatėte savo performansą „Cirkuliacija” festivalyje Menų spaustuvėje, Vilniuje. Kokius dar festivalius aplankėte turo metu?
Alise: Šiemet mes pasirodėme „Jackson’s Lane“ Jungtinėje Karalystėje, „Stadsteatern“ Stokholme, Braitono „Fringe“ festivalyje. Taip pat lankėmės Lenkijoje, Liubline, Berlyno cirko festivalyje, „Sansusī“ festivalyje Latvijoje, „The Lowry“ Mančesteryje, Bristolio miesto cirke. Paskutiniai pasirodymai buvo Vilniuje bei „Freeman” festivalyje Miunchene. Iš viso 2025 metais turėjome 18 pasirodymų.
Ar yra yra aišku, kur galima bus išvysti jūsų pasirodymą artimiausiu metu?
Alise: Šiuo metu vis dar planuojame metus, tad turo datos dar nėra iki galo aiškios. Tikimės netrukus paskelbti informaciją apie primuosius pasirodymus.
Kaip meninis kolektyvas susipažinote 2022 metais Kaune, dirbtuvėse cirko profesionalams. Prieš pereinant prie pasirodymo detalių, gal galite trumpai pasidalinti savo istorijomis iki to momento, kai susitikote bendram kūrybiniam darbui?
Alise: Šokis mano gyvenime atsirado kai man buvo treji metai. Didžiąją gyvenimo dalį praleidau įvairiose šokio studijose, išbandžiau skirtingus žanrus. Studijavau šokį Latvijos kultūros akademijoje. Baigiau 2018-aisiais metais ir pradėjau dirbti šokio industrijoje. Tada turėjau mentorių vardu Jorge Crecis. Kaip šviežia akademijos absolventė klausiau jo: „Ar yra koks nors pasirodymas, kurį ruoši, kur galėčiau ateiti ir stebėti tave, jog tiesiog išmokčiau, kaip viskas vyksta už nacionalinės industrijos ribų?“ Jis pasiūlė man keletą variantų. Vienas jų, kuriame galėjau dalyvauti, buvo pasirodymas Londone, kurį jis kūrė drauge su cirko studentais. Ten sutikau Jasoną. Ir mes įsimylėjome (juokiasi)! Tai buvo mano pažinties su cirku pradžia.
Prieš šias dirbtuvės neturėjai nieko bendra su cirko pasauliu?
Alise: Buvau dalyvavusi keliuose seminaruose, daugiausia dėl to, nes Rygos cirkas vykdė savo veiklą ir vieninteliai žmonės, kuriuos jie galėjo įtraukti į seminarus, buvo šokio studentai. Tad turėjome prieigą prie kai kurių dirbtuvių, bet tai niekada nebuvo rimta. Pamažu, per ateinančius kelerius metus, pradėjau lankytis dirbtuvėse ir susipažinti su Baltijos cirko bendruomene. Net ir dabar cirko pasaulyje save matau kaip šokėją, bet taip pat atlieku kabėjimą ant plaukų (ang. hair hanging), tai yra cirko disciplina. Dirbtuvės 2022 metais Kaune buvo pirmos, į kurias atvykau visiškai savo noru, o ne kaip studentė, ten ir susipažinome su Izabele.
Izabelė: Tai tik parodo koks naudingas yra šiuolaikinio cirko erdvės egzistavimas. Erdvė pritraukia profesionalus į dirbtuves ar seminarus ir plečia šią industriją. Jei ne tos vienos dirbtuvės, „How a Spiral Works” neegzistuotų. Po jų nusprendėme, kad norime dirbti kartu. Ne dėl to, jog turėjome mintyje konkretų pasirodymą, bet jautėme, kad šiame bendradarbiavime gali gimti kai kas įdomaus. Norėjome toliau tai tyrinėti.
Kalbant apie mano kelią iki mums susitinkant Kaune, aš panašiai kaip Alise šoku nuo vaikystės, o būdama 15-os metų atradau oro akrobatiką. Netrukus po to pradėjau vykti į pirmąsias rezidencijas, festivalius kaip cirko artistė. Kadangi cirkas į mano gyvenimą atėjo kaip mėgiama veikla, niekada nežiūrėjau į tai kaip į pagrindinę veiklą, visi pavyzdžiai Lietuvoje buvo žmonių, kurie užsiima cirku kaip papildoma veikla šalia pagrindinio darbo. Todėl baigiau ekonomikos bakalaurą. Kai COVID pandemija sujaukė įprastą kasdienybę, nusprendžiau vykti į Italiją studijuoti cirko. Pandemija buvo labai stipriai paveikusi cirko lauką, kaip ir likusias sritis, viskas buvo uždaryta, ore tvyrojo nežinomybė. O tuomet nuvykau į dirbtuves Kaune, kurios daug ką pakeitė. Jasonai?
Jason: Į cirką aš patekau būdamas 25-erių, gana vėlai. Buvau susidūręs su cirku anksčiau, keliaudamas po Australiją, ir buvau įkvėptas išbandyti save šiame lauke. Taigi pradėjau keturių mėnesių kursus Londone. Pradėjus mokytis sužinojau, kad yra ir tam skirtos studijos. Prieš pradedant šį kelią, aš buvau taip toli nuo scenos meno, nežinojau, kad egzistuoja universitetas, kuriame studijuojamas tik cirkas ir vien tik cirkas, gali įgyti cirko bakalauro laipsnį. Man tai buvo visiškai nauja pradžia. Taigi baigiau keturių mėnesių kursus, o tuomet pavyko įstoti į universitetą.
Pradėjus mokytis, gan anksti savo karjeroje patyriau rimtą traumą. Tačiau tai nepakeitė mano pasiryžimo likti cirke. Ten atradau tiek daug meilės žmonėms, bendruomenei, kūrybiškumui bendroje erdvėje. Tad baigiamajam studijų darbui, kurio metu paprastai yra pristatomas solo pasirodymas, aš pasirinkau režisuoti. Turėjau idėją, kurios pats negalėjau išpildyti, bet norėjau išvysti ją gyvai, tad nusprendžiau ją perteikti pasitelkdamas kitus artistus. Tuo met ir supratau, kad tai gali būti mano kelias. Tad pradėjau taip save pristatyti ir po 10 metų žmonės tiki, kad aš esu režisierius (juokiasi). Jau gyvenant Latvijoje, pradėjau magistro studijas nuotoliu Stokholme. Nors tai buvo cirko magistras, pritaikiau jį savo reikmėms, taip tobulėjau ir gilinau žinias apie cirko praktiką, kūrybą.
Įdomu, jog nors tam tikros kliūtys neleido pačiam būti atlikėju, vis tiek jautei, kad turi likti. Ar tam yra priežastis?
Jason: Tiesą sakant, žmonės cirko industrijoje ir yra priežastis kodėl aš vis dar čia. Nes jie savyje turi tiek daug aistros gyvenimui, tiek daug rūpesčio aplinkai. Tai nėra lengva industrija dėl darbo intensyvumo, bet ji yra labai graži dėl ten esančių žmonių. Papasakosiu labai trumpą istoriją, kuri paaiškina mano žavėjimąsi šia bendruomene. Anksčiau buvau elektrikas. Pamenu vieną kartą dirbau didžiuliame name, tvarkiau šviesas. Per radiją suskambo daina, kuri man labai patiko, tad pradėjau šokti. Visi mano bendradarbiai buvo gana sutrikę, nes laikydamas rankose grąžtą tiesiog šokau aplinkui. Atėjęs viršininkas iš karto mane atleido. Elgiausi neprofesionaliai. Praėjus aštuoniems metams, buvau savo pirmojoje cirko treniruočių erdvėje. Mes ruošėmės treniruotei, suskambo daina ir aš pradėjau šokti. Atsisukau, o aplink visi mane mėgdžiojo, šoko ir mėgavosi tuo. Tuomet ir pagalvojau: „Pagaliau radau savo vietą.”
Visų jūsų istorijose bendruomenė užima didesnės ar mažesnės svarbos vietą. Ar šiuolaikinio cirko kūrybai tai yra svarbi sudedamoji dalis?
Jason: Taip, manau, kad dirbtuvės ar treniruočių erdvės yra tam tikra prasme mūsų bažnyčia. Tai vieta, kur galime sutikti kitą, dalintis idėjomis. Už jos ribų mes matome vienas kitą tarsi prasilenkiančias planetas. Treniruočių erdvė – o Baltijos šalys neturi profesionalios treniruočių erdvės – arba dirbtuvės – kurių Baltijos šalyse beveik nėra dėl treniruočių erdvių trūkumo – yra labai svarbu, nes tai yra susitikimo vieta, tad Baltijos šalių bendruomenei susiburti yra labai sunku.
Izabelė: Taip, pritariu Jasonui, Baltijos šalyse turime pagrindinius festivalius, tokius kaip „Helium”, „Cirkuliacija” Lietuvoje, „Re Riga” Latvijoje. Yra taip pat renginys Estijoje, pristatantis profesionalų šiuolaikinį cirką, „Epicirq”. Kai kurie iš šių renginių vyksta kas kelis metus, nes šiuolaikinio cirko industrija vis dar yra gana maža, yra paliekama laiko menininkams vystyti naujus darbus. Yra puiku, kad šie festivaliai ir renginiai yra organizuojami, bet fizinės vietos, kurioje profesionalūs šiuolaikinio cirko atstovai galėtų susitikti, labai trūksta.
Pereikime prie jūsų pasirodymo. Kaip atrodė jo sukūrimas nuo tada, kai susitikote dirbtuvėse Kaune? Koks procesas tai buvo?
Alise: Po dirbtuvių nusprendėme, kad norime kurti ką nors drauge. Neturėjome aiškaus tikslo ar rezultato ir manau tai geriausiai apibūdina mūsų kūrybinį procesą – visų pirma jis buvo lėtas, o pradžioje pagrindinis tikslas buvo tyrinėti. Izabelė pasiūlė mums atvykti į Visaginą, menų rezidenciją „Taškas”. Ten praleidome dvi savaites, buvo vidurvasaris ir manau mums visiems tai buvo viena gražiausių rezidencijų. Dažnai kituose projektuose tenka dirbti gana atšiauriomis sąlygomis, menas kartais gali būti negailestingas. Tad šią rezidenciją pasirinkome praleisti ramiai, iš rūpesčio vienas kitam ir sau. Tai buvo labai svarbus laikas mums, nes šioje rezidencijoje atradome beveik visus dalykus, kuriuos galima matyti pasirodyme, įskaitant ir trupės bei pasirodymo pavadinimą. Galutinį pasirodymą išvystėme einant laikui, tobulinome ir gryninome jį, bet esminės idėjos sėklos buvo pasėtos Visagine. Pavyzdžiui, ten būdama aš prisirišau savo plaukus prie virvės. Tuo metu nebuvau bandžiusi šios cirko technikos, bet kažkas tame vaizdinyje mane sudomino. Tad galiausiai šios technikos išmokau pasirodymo kūrimo procese.
Izabelė: Iš tiesų, kūrybos procesas prasidėjo būtent taip. Vėliau, nors ir stengėmės išlaikyti šį rūpestį kitų rezidencijų metu, kartais atsiradusi premjeros įtampa nugalėdavo. Kaip atskiri kūrėjai mes dirbame gan skirtingai, tačiau komandoje vienas kitą labai papildome. Manau pagrindinis iššūkis kūrybiniame procese buvo siekis suprasti kaip galime sujungti mūsų menines praktikas, protus ir norus taip, kad tiktų mums visiems, bet ir leisti kūrybiniam procesui mus vesti.
Alise: Mes dažnai kalbame apie tai, kad pasiskirstome vaidmenimis: Jasonas atneša siužetinę liniją, Izabelė atneša chaosą, o aš atnešu detales. Artėjant premjerai vienas kitą ramindavome pakaitomis (juokiasi).
Jason: Tai iki šiol yra vienas mano mėgstamiausių kūrybinių procesų, kuriame esu dalyvavęs. Mes galėjome neskubėti, buvo taip gera būti laisviems. Jaučiausi labai laisvas nežinodamas, kas tai bus, nes tai reiškė, kad gali būti bet kas. Repeticijose darėme viską, ne tik cirką: vedėme rašymo sesijas, fiksavome akimirkas, kūrėme vaizdo įrašus. Pirmojoje rezidencijoje pynėme Alise plaukus į žolę, galbūt tai ir atvedė iki virvės rišimo į plaukus idėjos. Jaučiausi, lyg būčiau meno atostogose. Dirbome labai sunkiai, bet tuo pat metu ir labai švelniai.
Kada įvyko jūsų pasirodymo premjera?
Alise: Mes buvome atrinkti Lietuvos sezonui Prancūzijoje, ten ir įvyko mūsų pirmoji oficiali premjera. Nuo susitikimo 2022 metais dirbome su pertraukomis apie du su puse metų, o apie premjeros datą sužinojome likus metams iki jos. Viso proceso metu, po rezidencijų, pasidalindavome tarpiniu pasirodymu su publika, žiūrovai pasidalindavo savo mintimis ir tuomet su grįžtamuoju ryšiu mes tęsdavome darbą kitoje rezidencijoje. Manau, mus vienija stiprus noras įnešti geriausia, ką galime, į tai, ką kuriame. Tai buvo bendras noras – sukurti tai, kuo didžiuotumėmės. O tai reiškė pastovų darbą. Tuo pačiu metu turėjome bendrą poreikį rūpintis savimi, vertinome rūpestį labiau nei meną. Ir tai savo ruožtu sukūrė tik dar geresnį pasirodymą, nes kūrėme būdami laimingi.
Gal galite trumpai pakomentuoti trupės ir pasirodymo pavadinimus, „Art for Rainy Days” bei „How a Spiral Works”?
Alise: Pirmąsias dvi savaites Visagine daug diskutavome apie tai, kas yra šis procesas ir kaip geriausiai būtų galima tai apibūdinti, kodėl tai svarbu. Ir tas rūpestis, kuris mus lydėjo visos rezidencijos metu, buvo kertinis elementas. Matyt daugumai pažįstamas toks paveikslas: esi vaikas, lauke lyja, o tu pasiimi savo darbelius ir tiesiog esi su savo kūryba. Būtent tokį jausmą norėjome perkelti į procesą. Iš čia ir kilo pavadinimas „Art For Rainy Days“. O juokingiausia, kad „How a Spiral Works“ kilo iš pačios pirmos dainos, kurią naudojome mūsų duete su Izabele dirbtuvėse Kaune.
Jason: Manau pasirodymo pavadinimas leidžia auditorijai susikurti savo interpretaciją. Mus stebina tai, kuo žmonės dalinasi po pasirodymo: jog tai, ką jie mato, yra lyg meditacija, judėjimas yra užburiantis, beveik raminantis. Mes, žinoma, turime savo interpretaciją, bet kiekvieno žiūrovo įžvalgos yra tokios pat stiprios kaip ir mūsų.
Stebint jūsų pasirodymą susidaro įspūdis, kad abiejų atlikėjų judesiai yra labai tikslūs, o tarpusavio dinamika yra kruopščiai apgalvota. Ar pasirodyme yra vietos improvizacijai?
Jason: Labai juokinga, bet tu esi teisi abiem atvejais: tai ir labai apgalvotas scenarijus, ir visiška improvizacija.
Alise: Visas pasirodymas yra labai griežtai struktūruotas, mes ištyrinėjome kiekvieną sceną iki smulkmenų. Bet kalbant apie konkrečius judesius, kuriuos atliekame, tai yra daugiausia improvizacija. Taip yra dėl kelių priežasčių. Visų pirma, Izabelė ir aš dirbame kartu taip ilgai, jog suprantame viena kitos judesius ir galime į juos reaguoti. Be to, judesys yra paremtas dideliu rūpesčiu, atidumu. Ir antra, yra nematoma dalis – tai, ką Jasonas daro viso pasirodymo metu. Jis yra ne tik dramaturgas, bet atlieka ir techninį vaidmenį. Didžiausias tikslumas tenka Jasonui, nes jis stebi mus ir kontroliuoja virvės įtampą: ją kelia ir nuleidžia, kad ji būtų tiksliame aukštyje ir mes nesusižeistume. Tad iš tikrųjų tai yra trijų žmonių pasirodymas, nuolat vykstantis nebylus dialogas.
Izabelė: Mes tikrai stengiamės judėti kuo tiksliau, nes esame viena kitos veikiamos. Judant oro akrobatikos disciplinoje paprastai viskas vyksta šiek tiek kitaip nei šokyje. Šokyje Alise save apriboja, bet judant virve nori kažkaip praplėsti ribas, kurios jau yra. Negali tiesiog ištiesti rankos, nes ranka tave laiko. Tad tai yra tam tikra prasme abiejų meno formų simbiozė – tai ir cirkas ir šokis vienu metu, sunku būtų pasakyti, kuris yra dominuojantis.
Jason: Pasirodymas taip pat šiektiek kinta rodant jį vis kitose erdvėse. Tam turi įtakos apšvietimas, erdvės išdėstymas, techninės galimybės. Dažniausiai atvykę į pasirodymo vietą sužinome kokios yra sąlygos ir dirbame su tuo kas yra. Tad kiekvienas pasirodymas tam tikra prasme yra unikalus, ir dėl tam tikros improvizacijos ir dėl aplinkos, kurioje jis yra atliekamas.
Kaip trumpai apibūdintumėte šį kūrybos kelio procesą, ką jis jums atnešė, kuo papildė?
Izabelė: Geras menas kartais gali būti kuriamas sudėtingomis sąlygomis. Tai buvo savotiškas įrodymas, kad taip neturi būti. Nereikia būtinai kentėti. Tai atradome kurdami ir būdami kartu, komandoje. Mes visi jaučiamės šio pasirodymo paliesti ir paveikti. Kūrybos ir turo metu išplėtėme savo pažinčių tinklą, užmezgėme naujus ryšius, atradome draugus. Mane dažnai aplanko mintis, kad šis pasirodymas, kuris buvo sukurtas iš rūpesčio, dabar pats tą rūpestį perduoda žmonėms. Kiekvieną kartą, kai žmonės žiūri šį pasirodymą, jie jaučia pažeidžiamumą, atvirumą ir prisilietimą prie nuogos sielos. Ir tai tikriausiai yra pats gražiausias dalykas, kuris įvyko – tai, jog pasirodymas nekilo iš didelės kovos ar pasipriešinimo, bet iš bendrystės. Iš to išaugo kūrinys, kuris paliečia žiūrovus.
V. Roževič pokalbis su meniniu kolektyvu „Art for Rainy Days” įvyko dėka trupei suteikto Lietuvos kultūros tarybos finansavimo.
Donato Ališausko nuotraukų galerijoje „How a Spiral Works” pasirodymo 2025 m festivalio Cirkuliacija programoje akimirkos
