Kalbino Agnė Sadauskaitė
Šis pokalbis su Tilde Björfors buvo kupinas meilės jos meninei kalbai – šiuolaikiniam cirkui. Tilde yra viena iš pagrindinių šiuolaikinio cirko figūrų ir jo pradininkė Švedijoje. Ji daugiau nei tris dešimtmečius plėčia cirko ribas, perkeldama jį į netikėtas vietas, o iš tiesų – visur. Režisierė, pedagogė, pirmoji šiuolaikinio cirko profesorė Švedijoje ir cirko kompanijos „Cirkus Cirkör“ įkūrėja, Tilde Björfors tapo pagrindine figūra kuriant cirko švietimo sistemą, vykdant meninius tyrimus ir jungiant šią sritį su kitomis disciplinomis.
Šių metų „Cirkuliacijos“ Profesionalų programoje Tilde Björfors dalinsis savo žiniomis ir patirtimi seminare „Sekant Šiaurės šalių cirko trajektorijomis“. Prieš jį susitikome pokalbiui, žinoma, apie šiuolaikinį cirką. Jame sugrįžome į praeitį – prie pirmojo įstabaus Tilde susitikimo su šiuolaikiniu cirku, šio meno srities įtvirtinimo Švedijoje ir Švedijos akademinėje sferoje, asmeninio augimo bei drąsos daryti daugiau.
– Viena kelionė į Paryžių devintajame dešimtmetyje pažymėjo reikšmingo Jūsų gyvenimo etapo pradžią – ten pamatėte naujojo cirko pasirodymą, kuris tapo riboženkliu Jūsų gyvenimo veiklose. Kas Jus sužavėjo?
Tilde Björfors: Buvo du dalykai. Pirma, stebėjau „Archaos“ trupės pasirodymą, vieną iš pirmųjų šiuolaikinių cirkų, kuriame artistai skraidė, bėgo sienomis – nebuvo jokių ribų. Tai buvo pasirodymas, pilnas veiksmo ir rokenrolo, bet kartu turėjo gražių, poetinių akimirkų. Tas laukinio ir poetiško, skirtingų meno formų mišinys mane visiškai pakerėjo. Tuo metu dirbau teatro srityje, o šiuolaikinis cirkas buvo kažkas, ko net negalėjau apibūdinti, nes niekada nebuvau mačiusi nieko panašaus.Šis jausmas, jog čia viskas įmanoma, o menininkai ir kūrėjai bebaimiai, drįsta rizikuoti tiek meniškai, tiek fiziškai, stipriai įsirėžė. Tuo metu buvau labai jauna ir ir norėjau jaustis taip pat – bebaime.
Antra, vėliau Paryžiuje turėjau galimybę gyventi arčiau cirko artistų. Supratau, kad jie tokie patys žmonės kaip kad tu ar aš, o vienintelis skirtumas tas, kad jie buvo baigę cirko mokyklą. Iki tol maniau, kad cirkas yra kažkas, kame ir kuo gimstama, kad cirko žmonės gyvena visiškai kitokius gyvenimus ir kad pašaliečiai negali prisijungti. Paryžiuje mačiau profesionalus, besitreniruojančius su kitais. Tai buvo profesionalų, žvaigždžių, naujokų ir vaikų mišinys – visi vienoje erdvėje. Švedijoje tokio dalyko nebūtų – šalyje viskas organizuota, treniruojiesi tik su to paties lygio grupe. Patirtis Prancūzijoje man suteikė naują perspektyvą.
Kiekvienas pasirodymas mane stipriai paveikdavo. Pastebėjau, kad žiūrovai išeidavo įkvėpti, pasiruošę patys rizikuoti. Pagalvojau, kad tai – labai galinga meno forma. Norėjau tai atnešti į Švediją, padaryti savo menine kalba ir pasidalyti idėja, kad viskas įmanoma, kad reikia drįsti žengti žingsnius, net mažus.
– Tai buvo gyvenimą pakeitusi patirtis – pasirodymai, peržengiantys ribas. Kas Jus vis dar stebina ir laiko cirke pastaraisiais metais?
T. Björfors: Menais užsiimu tiek daug metų, įdėjau tiek daug laiko, kad pirmieji metai cirke buvo tiesiog nenutrūkstamas darbas. Ilgainiui pradėjau klausti savęs: kodėl tiek energijos skiriu žmonėms, kabantiems ant šilkų ar kišantiems šakutes į nosį? Koks tikslas? Kaip tai keičia pasaulį?
Tuomet pradėjau kalbinti įvairių sričių atstovus apie cirko esmę. Taip vėl atradau, kodėl cirkas mano kalba ir kodėl noriu ja dalintis su pasauliu. Man gyvenimo esmė yra augimas – meilėje, prote, dvasioje. Cirkas – fizinė meno forma, kurioje tyrinėji savo galimybes, pusiausvyrą, santykius, riziką. Norint augti, reikia rizikuoti. Cirkas – tai rizikos pavertimas galimybe.
– Minėjote tyrimus apie cirką, kurie atvėrė kitą perspektyvą. Jūs – pirmoji šiuolaikinio cirko profesorė Švedijoje. Kūrėte cirko mokyklas, ugdymo programas ir iki šiolei skatinate tarpdisciplininius tyrimus. Kodėl Jums buvo svarbu sukurti akademinį šiuolaikinio cirko pagrindą?
T. Björfors: Vis dar kartais abejoju, ar tai buvo teisingas kelias. Grįžusi iš Paryžiaus svajojau sukurti kažką panašaus Švedijoje – tuo metu Prancūzijoje buvo net cirko menininkų sąjunga. Vienas pirmųjų mano darbų buvo kurti pasirodymus ir aukštesniojo išsilavinimo programas cirko menininkams. 1990-aisiais Švedijoje veikė cirko gimnazija 16–18 metų mokiniams, bet ją baigę išvykdavo į Prancūziją ar Kanadą ir negrįždavo – Švedijoje nebuvo šiuolaikinio cirko infrastruktūros. Taigi 1997 m. pradėjome pirmąją pogimnazinę programą, kuri 2005 metais tapo oficialia universitetine studijų programa. Dabar turime net magistro ir doktorantūros programas.
– Kodėl vis dar abejojate, ar tai buvo teisinga kryptis?
T. Björfors: Cirkas – fizinė meno forma. Jis kyla iš kūno ir ribų laužymo. Mes buvome paskutinė meno forma, kuri tapo instituciškai pripažinta. Dabar matau, kad kai kurie universiteto sistemos aspektai ne visada tinka. Visgi manau, kad vertinga turėti cirko mąstytojų ir cirko teoretikų. Nesu prieš akademinį kelią, tik noriu pabrėžti, kad tai nėra vienintelis būdas. Cirkas turi ir savąjį pažinimą – per laisvę, intuiciją, kūrybiškumą, ir tai turime vertinti lygiai taip pat.
– Cirką atvedėte ne tik į akademinį pasaulį, bet ir į daugybę skirtingų erdvių. Kas cirkui atvėrė duris?
T. Björfors: Iš esmės cirką rodėme…visur. Anksčiau buvo tik tradicinis cirkas, bet mes norėjome pristatyti cirką kaip meninės išraiškos formą ir bendradarbiauti su kitomis sritimis. Atvežėme cirką į Karališkąjį dramos teatrą Stokholme, kur sukūrėme teatro-cirko versiją „Romeo ir Džuljeta“. Tai žymėjo svarbų etapą. Vėliau pasirodėme operos teatruose, mokyklose, sporto salėse – tuomet tai nebuvo įprasta, net bažnyčiose. Cirką taip pat stengiuosi paversti tarpdisciplininiu – visada domėjausi augimu ir bendradarbiavimu. Vykdžiau tyrimų projektus su neurologijos, smegenų mokslo ir net ekonomikos ekspertais.
– Pereikime prie mūsų festivalio. Šiemet „Cirkuliacijoje“ vesite seminarą, skirtą Šiaurės šalių cirkui. Kaip apibūdintumėte šio regiono šiuolaikinį cirką? Kuo jis išsiskiria iš kitų šalių?
T. Björfors: Pradžioje, prieš kokius 15 metų, Šiaurės stilius buvo ryškiau matomas. Kuriant mokyklą Švedijoje mūsų tikslas buvo suteikti menininkams laisvę eiti skirtingais keliais ir kurti savo trupes. Mūsų požiūryje buvo tam tikras laukiniškumas, ypač Suomijoje. Tačiau dabar studentai atvyksta iš viso pasaulio, o Švedijos universiteto programa pasikeitė – ji tapo labiau disciplinuota, struktūruota, panašesnė į tradicinę cirko mokyklą. Dabar skirtumų nuo kitų šalių iš esmės nepastebiu, bet galbūt klystu.
– Man labai patinka jūsų frazė: „Cirkas – tai rizika, paversta galimybe.“ Ar tai galima pritaikyti kitose srityse, tarkim, politikoje, švietime?
T. Björfors: Net po 30 metų vis dar naudoju cirko metaforas kasdieniame gyvenime. Pasaulis kartais priverčia suabejoti, kad viskas įmanoma, bet man patinka, jog cirkas yra tikras. Turi treniruotis, bendradarbiauti, rūpintis psichine ir fizine sveikata, skirti daug laiko. Jei giliau pažvelgiu į pasaulio krizes, viskas galiausiai susiveda į baimę. Nereikia pradėti karo, jei nebijai. Nereikia apsimesti galingu, jei nebijai prarasti kontrolės. Darbas cirke – tai nuolatinis darbas su savo baimėmis. Išmokau, kad jei nori padaryti kažką neįmanomo, turi sutelkti dėmesį į tai, kas įmanoma, o ne į riziką. Jei rizika atrodo per didelė, turi ją suskaidyti į mažesnius žingsnius. Dabar pasaulyje tiek daug dėmesio skiriame rizikai, kad net įmanoma pradeda atrodyti neįmanoma. Uždarinėjame ribas, atsiranda daugiau kontrolės, daugiau spynų, daugiau baimės.
Jei paklaustumėte cirko artistų, kas cirką padaro ypatingu, dauguma atsakytų – rizika. Jei paklaustumėte, kaip jie asmeniškai su ja susidoroja, niekas nenorėtų atsakyti, vengtų šio klausimo. Negali susitelkti į riziką, turi susitelkti į galimybę. Kiekvienas nelaimingas atsitikimas, kurį mačiau, įvyko, kai menininkas suabejojo, net mažą sekundės dalį. Manau, ši idėja tinka ir visuomenei apskritai.
– Cirkas reikalauja disciplinos. Žaismingumas, kūrybiškumas ir naujovės ne mažiau reikšmingos dalys. Kur randate džiaugsmą savo gyvenime?
T. Björfors: Grįšiu prie to, apie ką jau kalbėjome – noro augti. Kurdama žengiu ten, kur dar nesu buvusi. Mokausi, tyrinėju, atrandu naujus dalykus – man tai ir yra cirko esmė. Aš esu laiminga kurdama ir darydama tai su kitais. Kai atnešu savo idėjas ir vizijas, o kiti – savas, gimsta kažkas naujo. Kuo daugiau to įtraukiu į savo darbą, tuo stipriau paliečiu žiūrovus. Kai elgiamasi saugiai, publika gali pasakyti, kad gražu, bet jų nepalieti taip, kaip mane palietė Paryžiuje, prieš daugelį metų.
Atviras Tilde Björfors seminaras (anglų kalba) „Sekant Šiaurės šalių cirko trajektorijomis“ vyks lapkričio 14 d., 15:00–17:00 val. Naujosios Vilnios kultūros centre. Daugiau informacijos čia.